SKAITAU, šituos mudviejų tekstus, kurie atsiradę kaip dialogai, reik ir
pateikt kaip dialogus, nes vaidinant vieno eksperto monologą, žmonėms pasirodo
daug daugiau keistumų, negu jų yr.
> Dabar, manau, pribrendo reikalas surašyti konkrečias taisykles
>
kada rašyti apostrofą, kada nerašyti, o kada jau verta pagalvoti apie
>
lietuvinimą pakeičiant paskutinę balsę.
> Svarbu: įvardinti šiuos
skirtingus rašybos būdus, aprašyti atpažinimo
> metodus, kada jau galima
rašyti be apostrofo.
Visa tai yra sensacingas kompiuterastų atradimas – jieškot originalumos ir
apostrofų bendriniams žodžiams… (Na taip, laurai jiems tik dėl to, kad jie
labiausiai užversti svetimžodžiais; šiaip jau tai visai visuomenei yra naujų
laikų iššū.. čęlendžas.) Tie apostrofai neapostrofai ir originalai skirti tik
VARDAMS [vardažodžiams] (asmenvardžiams bei vietovardžiams). Su paprastais
žodžiai viskas taip paprasta, kad nėra ką aiškyt/apibrėžti: rašai, kaip
girdi/tari (ir: tari taip, kaip parašyta). DŽINSAI, o ne JEANS'AI, ROKAS, o ne
ROCKAS/ROCK'AS.
> Kiek aš suprantu, čia priklauso nuo vartosenos dažnumo, žodžio
populiarumo.
> Bugas rašomas be apostrofo, nes visi žino kas tai, be to ir
taria bugas,
> o ne bagas.
Pirmiausia čia susidorosiu su
apostrofu “bug'ui, spam'ui” ir į juos panašiems. Sutinku, pats matau, kad
apostrofas gerai atskiria* kamieną nuo galūnės, bet: tai kvailystė. Tai sukrėstų
mūsų Rašybą ir įžūliai badytų akis. Tai būtų didelis meteoritas. Todėl (kol
kas?) to klausimo nė nederėtų svarstyt.
Beje, koks to gero atskyrimo
privalumas? Kad taip būtų lengviau mokytis anglų kalbos?..
Apostrofo,
nepamirština, mus tik tam ir reikia – tik dėl Kompromiso, kad neįskaudintumėm
prekės ženklų [atstovų]. O BAGAS, SPAMAS - jau papraščiausiai lietuvių kalbos
žodžiai, ir kaip juos rašyti - grynai mūsų, kalbos vartotojų, vidaus reikalas.
Mat žodis tampa lietuviškas nuo tada, kai atsiduria lietuvių kalbos sakinyje,
kai įgauna galūnę, kirčiuotę, linksniuotę ir kt. (Beje, šita aksioma tinkama ir
polemizuojant dėl galūnių – juk sakinys, kuriame yra daiktavardžių be galūnių, –
tai tiesiog nesuregztas sakinys.) Taigi rašom taip, kad į rašybą nenuleistumėm
didelio meteorito, o dėl kalbos viskas aišku.
Dažnumas… Va čia ir yra čęlendžas. Anais laikais, sovietmečiu, kai prekės
ženklų būta 20 ar 30, buvo net tokia taisyklė, maždaug prasidedanti „labiau
paplitę žodžiai [...]“. Ir tie labiau paplitę būdavo rašomi šitaip: moskvičius,
fiatas, koltas, brauningas. Dabar matom ir sutariam, kad „labiau paplitęs“
negali būt kriterijus, o dar ir gerbiam prekės ženklus, todėl su šitais visais
firmažodžiais turim elgtis vienodai – savaime suprantama, rašyti būtinai su
kabutėm, ir siūlytina – su apostrofu.
O pagal tą patį populiarumo kriterijų
dabar kai kas linkę elgtis su paprastais skoliniais (ne su „WINDOWS‘AIS“, o su
RŪTERIAIS, ČATAIS, APDEITAIS. Labai įprastą svetimžodį, kurio visai nebijo netgi
baikščiausi kompiuterastai rašo taip, kaip taria ir be apsotrofo (gal aš ne
visai teisus, [gal tokių drąsių nebūna]?..).
BUGAS, o ne BAGAS - tai to
sensacingo atradimo revoliucinis pasiūlymas. Šiaip jau nuo gilios senovės iki
šiol skoliniai būna panašūs į „originalą“ skambesiu, o ne parašymu. Bet kalbai
visai nesvarbu, kuo į ką panašu, ir ar išvis panašu - kalbai tas originalas -
tik žaliava, kad tik būtų už ko nusitvert tam, kuris pradės kurti žodį (na kad
ir todėl, kad kaimynai nesišaipytų dėl išmonių). Ar PINIGAS labai panašus į
PFENING? TYKUS – į TICHO? VERTĖ, VERTINGAS – į WERT? Galima ir šių laikų
liaudies kalbos variantą: FŪTBOL > PUTBALAS.
BUGAS iškilo todėl, kad
kompiuterijos kalba - pirmiau rašytinė, paskui sakytinė. O ar geriau BUGAS, ar
BAGAS – reikia pamodeliuoti, apskaičiuoti, iš katro metodo būtų daugiau naudos,
katruo atveju tą naująjį anglų kilmės žodį žmonės dažniau susietų su originalu
ir lengviau atpažintų.
Na, čia kalbėjau apie kalbą, nevaržomą
establišmento, dėl kurio neišmanymo mūsų kalboje apie XX a. pradžią atsirado
garsai F, H, žodžiai kaip FOJĖ, POPURI, germaniškos moterų pavardės be galūnių
ir dar keletas neįtikėtino absurdo reiškinių.
O žaliavinio požiūrio
galima pasimokyti kad ir iš anglakalbių: svetimžodis jiems – molis, iš kurio
lipdo savo [žodį], o ne brangakmenis, kurį vakarykščiai Rytų Europos laukiniai,
užhipnotizuoti didingos, bet taip ir neperprastos Civilizuotų Vakarų kultūros,
nepaliestą stengiasi pagarbiai inkrustuoti į menką savo kalbiūkštę.
>
Beje praverstų dar koks
> nors sulietuvinto prekės ženklo pavyzdukas,
pageidautina buvęs su balse
> galūnėj, dabar gi siūlom tik oguvitą.
Parinkau iš medicinų, jokių pieno upių; reikės dą biskį
pakomentuot:
Movalis (kompanija „Boehringer Ingelheim“)
Gliurenormas
blaškosi: Glurenorm, Glurenorm'as, Glurenorm'o, GLIURENORMAS, GLIURENORMU
(„Boehringer Ingelheim“)
Noliprel (logotipiniam atvejui, kabančiai
antraštei); noliprelis, noliprelio („Les Laboratoires Servier“)
Metforal
(logotipiniam atvejui, kabančiai antraštei); metforalio, metforaliu
Oho:
pagrindinis kybantis: Katadolon (R), mažas kybantis: Katadolonas (R), tekste:
katadolono, katadolonas; bet va lozunge: KATADOLON - PIRMAS [...] ATSTOVAS („AWD
Pharma“)
Aponil, vienoje Aponilio ta****ėje
Rodyk draugams
